TAIP KURIAMA ISTORIJA. PORCELIANO GAMYBA

Porceliano gaminių kūrimo ir gamybos technikai jau keli šimtai metų. Vieni istorikai linkę manyti, kad porceliano dirbiniai atsirado Kinijoje IV–VI a., kiti metraštininkai laiko, kad jie pradėti gaminti XIII a. Pirmieji porceliano atsiradimą sieja su garsiąja kinų arbatos gėrimo ceremonija.

Porceliano pavadinimas kilo iš italų kalbos žodžio рorcella – jūros kriauklė. Turkų kalba jis vadinamas farfur, panašiai skamba ir rusų, ukrainiečių kalbomis („фарфор“). Šis pavadinimas kilo iš kinų imperatoriaus titulo farfur arba fagfur, reiškiančio „dangaus sūnų“, „imperatoriškąjį“. Egzistuoja ir kitas požiūris – kad porcelianas iš pradžių atsirado ne Kinijoje, o Europoje, tiksliau – Italijoje.

Visus porceliano gaminius galima suskirstyti į dvi grupes, atsižvelgiant į tai, iš kokios masės jie pagaminti:

  1.  iš kietojo porceliano, naudojamo indų gamybai ir technikos reikmėms;
  2. iš minkštojo porceliano, iš kurio lipdomi meniniai dirbiniai.

Porceliano gaminiai dekoruojami taip pat dviem būdais:

  1. viršglazūrinis tapymas. Tapoma tiesiog ant glazūros prieš gaminių degimą;
  2. poglazūrinis tapymas. Palyginti su pirmąja, ši technika yra praktiškesnė. Gaminiai dekoruojami prieš glazūravimą ir degimą. Tokius indus galima ir plauti indaplovėje, ir intensyviai naudoti, net orkaitėje ir mikrobangų krosnelėje.

Toliau išsamiau apžvelgsime visus etapus, kuriuos pereina porceliano gaminiai, prieš atsidurdami parduotuvėse ir mūsų namuose.

  1. Ruošinių kūrimas
    Gaminant būsimų gaminių ruošinius naudojama gipso forma. Į ją pilama paruošta porceliano masė, kurią sudaro kaolinas, kvarcas ir lauko špatas. Reikės daug laiko, kol skysta masė galutinai sustings. Visos gaminio dalys daromos atskirai, kiekvienai sukuriama atskira forma. Pavyzdžiui, taip gaminamos rankenėlės ir ažūriniai raštai, o paskui visos dalys sujungiamos. Šiam darbui reikia ir atidumo, ir juvelyriško tikslumo.
  2. Šlifavimas ir degimas krosnyje
    Tai antrasis etapas, reikalaujantis taip pat daug darbo. Visus gaminius reikia kruopščiai nušlifuoti pašalinant bet kokius defektus ir nelygumus. Apdirbamos ir siūlės, atsiradusios suklijavus gaminių dalis. Nušlifuoti gaminiai, kurie dabar yra glotnūs ir lygūs, kišami į specialią krosnį ir degami maždaug 7–8 valandas.
  3. Trečiasis etapas, nors reikalauja ne tiek daug darbo kaip du pirmieji, tačiau yra ne mažiau atsakingas, nes dabar tikrinama gautų gaminių kokybė. Tam tikslui gaminiai panardinami į fuksiną – cheminį tirpalą, kuris pramonėje naudojamas nustatant įtrūkimus. Jeigu panardintas gaminys turi defektų, jų vietos nusidažo ryškiai rožine spalva. Tai įvyksta dėl fuksino savybės prasiskverbti į medžiagas. Visi trūkumai iš karto matomi kaip ant delno. Brokuotas gaminys siunčiamas kartotiniam apdirbimui arba perlydymui ir perdirbimui.
  4. Gaminio dekoravimas. Tai pati kruopščiausia ir kūrybingiausia viso gamybos proceso dalis. Nors visi gaminiai liejami vienodose formose, menininko rankose kiekvienas iš jų tampa unikalus ir nepakartojamas, nes kiekvienas meistras turi savąjį, tik jam vienam būdingą tapymo stilių.
  5. Parafino ir glazūros vonios. Šiame etape gaminiai, išpiešti aukščiausios klasės meninės tapybos meistrų, siunčiami glazūruoti. Iš pradžių jie merkiami į parafiną, o paskui panardinami į baltą glazūrą, kuri laikoma bakuose.
  6. Antrasis (paskutinis) degimas trunka jau ne 8, o 18 valandų. Beje, degimo temperatūra yra 1350 laipsnių.

Perėjęs ir ugnį, ir vandenį tikrąja prasme, pasaulį išvysta mūsų taip mėgstamas porcelianas. Jo glazūra spindi persiliedama, o raštai ir įvairiausi ornamentai iš karto patraukia akį.

Šitaip ilgai ir kruopščiai kuriami visame pasaulyje gerai žinomi gaminiai. Būtent todėl jie garsėja ne tik savo originalumu, bet ir patvarumu, nes gamybos procesą stebi aukščiausios klasės meistrai.